Pasakėčia – „zuikis ir internetas“

Pasakėčia – „zuikis ir internetas“

Pasakėčia – „zuikis ir internetas“

Prieš porą metų kartu su „Sėkmės mokykla“ dalyvavome projekte su moksleiviais ir viena iš temų buvo „Etiketas internete ir gyvenime“. Kaip tik tuo metu lankiau kūrybinio rašymo grupę ir mokėmės rašyti…pasakėčias (štai – pirmas blynas). Paprastai ją sekdavau mokymų pradžioje. Kiekvienąkart būdavo baisu (paaugliai juk be skupulų – nepatiks – nušvilps, juolab, kai masė 40-100 galvų vienu metu), bet…klausydavosi! Kaskart džiaugdavausi… Šįryt radau tarp dokumentų – drįstu pasidalinti 🙂

ZUIKIS IR INTERNETAS
pasakėčia

Vieną lietingą lietuvišką dieną Zuikis naršė po internetą. Ir netikėtai pasigirdo keistas garsas –„bum, bum bum….“. „Ot tai programulka, – pagalvojo Zuikis, – iš kur ji čia? Ir kaip ji pati susiinstaliavo? Gal koks naujas virusas?“ Garsas vis nesiliovė. Ir tik po kiek laiko zuikis suprato, kad beldžia… į duris. Nustebo, mat to nebuvo labai seniai! Šiek tiek susinervino, nes kaip tik žaidė naujausią „ZuikVille“ Snukbuke, bet smalsumas nugalėjo.

Atidaręs duris pamatė savo seną draugę Pelėdą. „Oba, senoji! Kas tave čia atnešė?“ – linksmai šūktelėjo jis. Pelėda ramiai atsakė: „Labas, Zuiki. Gal pasikviesi mane vidun? Lauke lyja“. „Aaaa – joooa, downloudinkis“ – sumykė zuikis. Ir įsispitrijo: „Nu, senoji, kas naujesnio?“ Pelėda nusišypsojo ir tarė: „Zuikuti, pirmiausia, mano vardas Pelėda. Ir jokia aš tau ne „senoji“. Tave atsimenu dar nuo tų laikų, kai tavo tėvai džiaugėsi kopūstuose tave radę. Beje, …ar žinai, kuo ypatinga šiandiena?“ Zuikis susimąstė. Panaršė savo smegenų vingiuose ir išmykė: „Aaaaa…tobyš, mano gimšė?“ Pelėda pataisė: „Ne „gimšė“, o gimimo diena. Labai graži šventė. Beje, tai kodėl tu vienas ir namie?“ „O kur man dar būt? – nustebo zuikis. Ir aš ne vienas, o su draugais“. „Kokiais draugais? Gi oloje matau tik tave,“ – dabar nustebo pelėda ir ėmė dairytis į visas puses. „Nu kur tu, Pelėda, dairaisi. Snukbuko chiate mes. Tūsinamės!“ „Palauk“ – klausiamai pakėlė antakius Pelėda, – „Tai tu negavai mano atviruko?“ Zuikis nusijuokė: „Gavau gavau! Visą krūvą – ir animuotų, ir flashinių. Tik tavo vienintelės – ne! Pamiršai mane? – gudriai mirktelėjo. „Ne ne“, – tarė Pelėda, – tikro atviruko. Popierinio.” „Ot tai!” – vėl nusijuokė zuikis, – aš gi 100 metų pašto dėžutės netikrinau! Palikau vorams. Kiti laikai dabar, Pelėda. Aš modern zuikis! Beje, o ką?“. „Dabar jau nieko“, – atsiduso pelėda, – matai, Zuiki, mūsų, tikrųjų miško gyventojų – draugų, liko mažai. Vieni – susirgo, prisiėdę žmonių miške paliktų šiukšlių, kiti – emigravo į užjūrio miškus laimės ieškot. Nusprendėm susirinkti. Ir kaip tik pasitaikė tavo gimtadienis. Tai prisiruošėm vaišių. Dovanų. Ir išsiuntėm tau pakvietimą. Atviruką. Paprašėm būti laiku. Aišku, žinom, kad tu mėgsti vėluoti, tad laukėm tavęs valandą. Kitą. Bet…tu vis nepasirodei. Tai papuotavom, išsidalinom dovanas, pasikalbėjom ir išsiskirstėm kas sau…“ „Tai ko nenumetėt kokio smso ar mesedžiaus į snukbuką?“ – pasimetusiu ir liūdnu balsu paklausė zuikis.
„Zuiki“, – nusišypsojusi tarė pelėda, siurprizams ir gyvam bendravimui reikia GYVO zuikio ir – gyvo bendravimo“.

„Tai ką man dabar daryti? Aš noriu siurprizų, noriu tikrų dovanų ir tikro torto, o ne virtualaus snukbukinio!!!“ – jis buvo toks nusiminęs, kad vos neapsiverkė. Pelėda prisimerkė, pagalvojo ir tarė: „Na, kiek atsimenu, Zuiki, tais laikais, kai nebuvo interneto, tu buvai pagrindinis miško švenčių organizatorius. Ir – pats geriausias! Kaip manai, ką galėtum padaryti dabar?“ Zuikis šyptelėjo, išgirdęs pagyrą ir pasakė: „Žinai, Pelėda, aš pagalvosiu. Net vieną idėją jau turiu!“. „Puiku! – net suplojo sparnais pelėda, – tu pagalvok, o dabar aš jau turiu skristi“ – ir pasisuko išėjimo link. „Tad – iki pasimatymo, ar ne?“. „Arivederči“ – šūktelėjo zuikis, – ačiū kad užėjai. Pasimatysime greit – lauk žinių!” – ir nustriksėjo olos gilumon.

…kaip manote, ką sugalvojo zuikis? 🙂

***

P. S. Jei norite tiesiog  ir perskaityti patogiai atsisėdę – galite atsisiųsti failą čia>>>paskėčia „Zuikis ir internetas“